Pirmą kartą ant slidžių atsistojusi aštuonerių, Medeinė Povilavičiūtė (17 m.) tikrai nenumanė, kad nepraeis nė dešimtmetis, o ji, šokinėdama nuo tramplinų, važinėdama per kliūtis, jausis dviprasmiškai—mylinti kalnus ir besigrumianti su jais.
Kai šiandien jaunoji druskininkietė atsistoja ant slidžių, visiškai susitelkia į čiuožimą—rodos, nelieka aplinkinio pasaulio, problemų, minčių. Pasirinktą sporto šaką ji jaukinasi per kiekvieną treniruotę – profesionalu niekas negimsta, o štai sniegas, kalnai, kelionės tapo Lietuvai atstovaujančios sportininkės gyvenimo svarbiausia dalimi.
Ramunė KARLONIENĖ
„Pati save nustebinau,– šypsosi kukli ir miela Druskininkų „Ryto“ gimnazijos vienuoliktokė.—Praeity nebuvau net pagalvojusi ar susapnavusi, kad mano gyvenime, be mokyklos, be kasdienės rutinos, bus tiek azarto, adrenalino, aistros ir užsispyrimo…“
Kiek laiko užsiimi slidinėjimu?
Slidinėjimą lankau devynerius metus. Viskas prasidėjo nuo sportinio čiuožinėjimo (kalnų slidinėjimo), vėliau vienus metus čiuožiau snieglente, o ne per seniausiai susižavėjau freestyle, tai yra akrobatiniu slidinėjimu. Taigi laisvuoju stiliumi čiuožiu iki šiol.
Ką gali pasakyti apie savo trenerį?
Sportininkui treneris, manau, visais atvejais – didžiausias autoritetas. Mane ir mano draugus treniruoja iš Vilniaus atvykstantis treneris Gediminas Miciulevičius. Esu dėkinga jam už didžiulę motyvaciją ir įdirbį. Suprantu, kad, norint kažko pasiekti, nepakanka puikaus mokytojo, reikia noro ir tikėjimo, o, treniruojantis su treneriu Gediminu, visada jaučiuosi stipriai ir, manau, be užsidegimo ir be svarbaus žmogaus nebūtų nei rezultato, nei su sportu susijusios ateities.
Kaip dažnai treniruojiesi ir kaip sekasi įveikti užduotis?
Treniruojuosi dukart per savaitę, užsiėmimai trunka nuo dviejų, rečiau – iki šešių valandų. Kiekvieną kartą, atsistojusi ant slidžių, keliu tą patį tikslą–pagerinti jau turimus įgūdžius. Iššokti per trampliną, išsukti kuo daugiau laipsnių, susikoncentruoti, nedvejoti, kvėpuoti, pasitikėti – tai tikriausiai viskas, ko reikia treniruojantis. Niekada nesijaučiau čiuožianti prievarta. Kiekvienas šuolis man tarsi gyvenimo dovana, akimirkos įprasminimas ir ėjimas tolyn.
Papasakok apie teisėjavimo niuansus varžybų metu.
Iš tiesų visų niuansų neišmanau, bet galiu pasakyti, kad per varžybas matau 4-5 teisėjus, stovinčius prie figūrų ar šone. Neįsivaizduoju, kokią žvitrią akį turi turėti nusipelnę specialius kursus pabaigę žmonės, gebantys tiksliai apskaičiuoti, tarkim 540 laipsnių. Tai nerealu!
Ko pareikalauja iš žmogaus ši sporto šaka?
Visos sporto šakos apskritai reikalauja daug atsidavimo ir drąsos. Ir meluočiau, jei teigčiau, kad niekada nebijau. Kartais sunku atlikti vieną ar kitą triuką, nes galima susižeisti, – save įveikti nelengva. Čiuožinėdama įgyju patirties: tobulėju fiziškai ir dvasiškai. Gerai manęs nepažįstantys žmonės tikriausiai nė nepagalvoja, kad ši kukli mergina moka ir gali rizikuoti… Čiuoždama slidėmis, patiriu ypatingą laisvės pojūtį, jaučiuosi stipri ir nuo niekieno nepriklausoma. Labai džiaugiuosi, kad savo mieste turiu sąlygas užsiimti tuo, kas man prie širdies.
Kaip jautiesi atstovaudama Lietuvai įvairiose tarptautinėse varžybose. Kokias šalis, miestus aplankei? Kokie Tavo laimėjimai?
Keliauju išties nemažai. Su treneriu ir komanda dalyvaujame įvairiose varžybose Dubajuje, Italijoje, Šveicarijoje, Estijoje, Latvijoje… Atstovauti savo šaliai – ir garbė, ir neką mažesnis įsipareigojimas. Ne per seniausiai buvome Dubajuje ir Italijos kalnuose. Kiekvienos varžybos, ypač svetur – didžiulė patirtis. Jaunimo olimpinėse varžybose Italijoje (eyof 2023) big air (važiavimo rungtyje) likau devinta. O slopstyle (važiavime tramplinais atliekant figūras) užėmiau aštuntą vietą. Tai buvo vienos rimčiausių varžybų mano karjeroje, po kurių atsirado dar daugiau pasitikėjimo savo jėgomis.
Ką mano apie Tavo aistrą čiuožti tėvai?
Mano tėvai niekada neina į varžybas. Žinau, kad jaudinasi. Tarp mūsų vyrauja tylus susitarimas, žinau, kad mane palaiko, bet taip pat žinau, kad kaip niekas kitas suvokia rizikas. Pirmą kartą mane čiuožiančią tėvai pamatė per televiziją transliuojant Italijoje vykstančias varžybas. Jiems buvo labai baisu, daug emocijų…
O Tu pati nebijai?
Bijoti natūralu, bet, įveikus baimę, atsiranda pasitikėjimas. Suprantu, kiek daug reiškia pasirengimas ir nusiteikimas. Kartais būna baisu, bet, triukus pakartojus antrą, trečią kartą, viskas praeina. Kol kas nesu turėjusi rimtos traumos ir stengiuosi į viską žvelgti pozityviai. O baimė? Baimė kasdien šalia mūsų kitokiomis formomis ir veidais, juk esame žmonės…
Ką manai apie tobulybę, kaip siekiamybę apskritai?
Tobulybės nėra, yra tobulėjimas. Žmogus tobulėja ir kelia sau vis naujus tikslus. Kiekvieno kalno ar užduoties įveikimas nėra bergždžias darbas, galbūt kas nors taip mano, matydami, kiek laiko užima vien pasikėlimas keltuvais į pradžios tašką. Esu atidavusi per daug savo asmeninio laiko, išjautusi stiprių emocijų, todėl puikiai suvokiu visa to prasmę. Žmogus tobulėdamas auga, prasminga yra netgi rutina ar rutiną primenantis veiksmas sporte.
Ką manai apie savo ateitį?
Kaip ir kiekvienas žmogus viliuosi geriausio ir žinau, kad sportas bus mano ateities dalis.
Dėkoju už pokalbį.
