Ramunė KARLONIENĖ
„Amerikoje pragyvenau 10 gyvenimų per vienus metus“, – šiandien sako druskininkietė abiturientė Gabija Dadasovaitė (19 m.), po metų pertraukos sugrįžusi į savo miesto Druskininkų „Ryto“ gimnazijos dvyliktą klasę.
Įsiliejusi į metais jaunesnių draugų gretas, Gabija maloniai dalijasi patirtimi, įgyta metus laiko praleidus JAV. Ten pateko perėjusi rimtą mainų programos FLEX atranką dešimtoje klasėje.
Gal likimas taip lėmė, kad, savo šeimoje būdama vienturtė duktė, Amerikoje G.Dadasovaitė turėjo tris šeimas, daugybę sesių, brolių, šunų ir katinų, dalyvavo ir vestuvėse, ir laidotuvėse, o neįtikėtinų paradoksų jausmine ir fizine prasme šalis jai visam laikui tapo antraisiais namais.
Nors atranka į „FLEX“ programą yra didžiulė, iš tiesų nereikia būti apvaliu dešimtukininku ar genijumi. Atrankos kriterijai orientuoti į mokinių charakterio savybes, ypač bendruomeniškumą ir kitas kompetencijas. Reikalaujama bent 8-9 bendro dalykų įvertinimo vidurkio ir turėti šiokių tokių anglų kalbos žinių – juk atrinkti žmonės, nuvykę į Ameriką, atstovaus Lietuvai.
Pirmas žvilgsnis…
Vos atskridusi į Ameriką, G.Dadasovaitė regėjo tik idealią jos pusę. Viskas buvo nauja, gražu, beveik egzotiška. Dar lėktuve, leidžiantis Vašingtone, žemai plytėjo namų kvartalai kaip iš tikro amerikiečių filmo. Pasiekus kelionės tikslą Teksasą, prieš akis atsivėrė dar kitoks pasaulis: oras buvo neįtikėtinai drėgnas, pirmą kartą gyvenime lieuvaitė patyrė 40 laipsnių Celsijaus karštį. Daugelis mašinų – džipai ar kitokie gigantiški mašinų modeliai, pastatai beveik identiški, bet gražūs ir naujos statybos, gatvės plačios, o patys žmonės kresnesni. Taigi merginai iš mažo, siaurų gatvelių Lietuvos miestelio viskas rodėsi neįtikėtina. Ypač žmonės, kurie daug šiltesni ir mandagesni nei Lietuvoje. Niekaip nesuprato, kodėl visi šypsosi ir kiekvienas nepažįstamas prasilenkdamas pasisveikina, paklausdamas, kaip sekasi.
„Kol supratau, kad tai – mandagumo gestas, visiems rimtai apie save pasakodavau,“- juokėsi G.Dadasovaitė.
Jau prieš atvykimą atrinkti mokiniai buvo ruošiami blogiausiam variantui ir apmokyti, kaip elgtis kebliose situacijose. Karantino apribojimai ir šiokia tokia nežinia dėl išvykimo nedavė preteksto per daug jaudintis.
„Įkritau į Ameriką kaip musė į barščius, – šmaikštavo G.Dadasovaitė. – Iš tikrųjų nežinojau, ko tikėtis, tai nieko ir nebijojau“.
Apie Ameriką žinojo tiek, kad amerikiečiai valgo riebų sveikatai kenksmingą maistą. Jos nerimas pasitvirtino: visus dešimt mėnesių maitinosi perdirbtais gaminiais, niekad nesijautė alkana, taigi su gausybe įspūdžių ir lauktuvėmis namo parsivežė ir 10 papildomų kilogramų.
Karo Ukrainoje atgarsiai
Vasario pradžioje su programa G.Dadasovaitė nuvyko į Naująją Meksiką ir ten susipažino su gausybe mokinių iš viso pasaulio. Nemaža dalis jų buvo iš Ukrainos. „Norėčiau, kad Putinas mirtų“,- atsakė viena ukrainietė Seatle, paklausta apie didžiausią troškimą. Praėjus dviem savaitėm po grįžimo į Teksasą, Rusija užpuolė Ukrainą. G.Dadasovaitė sako žinojusi, kad geresnio šanso prisidėti prie Ukrainos palaikymo nei tuomet neturės. Labai greitai dvi geriausios draugės, taip pat mainų programos studentės, sutiko su jos paramos Ukrainai idėja. Pradžioje merginos skambino bažnyčioms, prašydamos leidimo surengti akciją Ukrainai palaikyti, tačiau nė viena bažnyčia padėti nesutiko. Rankų nenuleido ir sugalvojo labai paprastą, bet veiksmingą planą. Visų pirma nusprendė įkurti savo palapinę viename iš turtingiausių Koledžo stoties (College Station) rajonų. Teko daug paplušėti reklamos sumetimais. Savo būsimą renginį pavadino „Laisvės sausainiai“ ir paprašė laikinųjų šeimų išplatinti žinią tarp savo draugų. O jos dėliojo įvairius plakatus ir teikė kvietimus pažįstamiems. Žmonės abejingi neliko: dar akcijai neprasidėjus, jau turėjo 350 iš anksto užsakytų sausainių. Trise susidėjusios po 20 dolerių, pirko kilogramus miltų, cukraus ir kitų ingridientų. Sausainius kepė visą naktį iki pat aušros. Kepinukus papuošė Ukrainos vėliavos spalvomis ir gražiai supakavo po 12, 10 arba 5 vienetus. Numigusios porą valandų, pradėjo išvežinėti iš anksto užsakytus sausainius. Kainos nustačiusios nebuvo, tikėjosi, kad žmonės aukos pagal galimybes – taip ir nutiko. Ir negalėjo patikėti, kai už 12 sausainių žmonės mokėjo po 50 ar net 100 dolerių. Tądien G.Dadasovaitė sako sutikusi labai daug nuostabių žmonių, kai kuriems sausainiai taip patiko, kad grįždavo antrą kartą jų nuspirkti. Taip iki šeštos vakaro, pardavusios vos 600 sausainių, turėjo surinkusios daugiau nei 3000 dolerių. Po poros mėnesių lietuvaitė susitiko tą pačią ukrainietę Seatle. Sužinojusi apie šią akciją, ji ištarė: „Dėl tokių žmonių kaip tu, esu įsitikinusi, mano šalis išliks nepriklausoma.“
Portugalė – neišskiriama draugė
Su mainų studente Mariana iš Portugalijos susipažino pirmą jos dieną mokykloje.
Likimas ar atsitiktinumas: didelėje mokyklos valgykloje ji atsistojo eilėje už G.Dadasovaitės, kuri į Teksasą atvyko mėnesiu anksčiau.
„Merginai nedrąsiai paklausus, ar pietūs yra nemokami visiems, iškart išgirdau akcentą ir paklausiau, iš kur ji,- sakė G.Dadasovaitė.- Jai atsakius, kad iš Portugalijos, visa nušvitau, ir nuo tos dienos tapome neišskiriamos“.
Visus dešimt mėnesių merginas svečioje šalyje vienijo panašus požiūris ir kultūriniai dalykai.
Su Mariana G.Dadasovaitė, tvirtina, vyktų nors į negyvenamą salą.
Tarp skirtingo mentaliteto žmonių
Amerikoje, kaip Lietuvoje ir visame likusiame pasaulyje, pilna skirtingo mentaliteto žmonių. G.Dadasovaitė mano, ne vieta ar kilimo šalis lemia žmogaus vertybes. Beveik metus gyvendama Amerikoje, iš arti sutiko visokių žmonių. Nori nenori tapo nuo jų priklausoma, todėl tapatinosi prie kitokio gyvenimo būdo, nuomonės, prioritetų.
„Metams paleisti kai kuriuos savo stereotipus nebuvo lengva, tai lyg sunki moralinė našta, todėl neretai išgyvenau vidinių konfliktų, – sakė G.Dadasovaitė.- Nesakau, kad negalėjau pasirinkti ir kovoti už savo prioritetus gyvendama taip, kaip gyvenau; taikytis prie situacijų man buvo ne iššūkis, o reikiamybė – vis dėlto aš atvykau mokytis, išbandyti ir atrasti save“.
G.Dadasovaitė nuolat sau primindavo: „Kaipgi kitaip aš atrasiu save, jei nepaleisiu taip mylimo savo gyvenimo ir neįsikūnysiu į kitokią Gabiją?“
Ne visąlaik pasisekdavo, kartais sustabarėdavo ir neketindavo keisti nuomonės. Buvo dienų, kai atsikėlusi ryte jausdavosi atvira pasauliui – tuomet viskas klostydavosi natūraliai, be pastangų. Be to, regėjo daug įkvepiančių pavyzdžių, kaip reikia mokėti leisti laiką su šeima.
„Kolegijos Stoties“ vidurinėje mokykloje
„Kolegijos Stoties“ vidurinė (College Station High School) – didžiulė mokykla Teksaso rajone, kurioje mokosi 3000 mokinių, joje ugdytiniams suteikiama labai plati pasirinkimo laisvė. Pavyzdžiui, per ketverius mokymosi metus matematikos dalyką užtenka rinktis vos vieną pusmetį, o štai anglų kalbos pamokos privalomos. Jeigu Lietuvos mokyklose 11-12 klasėse yra du mokymosi lygiai, tai ten – net keturi. Paprastąjį, pirmą, lygį renkasi dauguma. Pasirinkus „AP“, sunkesnįjį, kai kurių dalykų nebereikia mokytis universitete. Gausu kitokių pamokų: astronomija, šokiai, fotošopas… Ypatingas dėmesys skiriamas sportui. Mokykla turi milžinišką stadioną, kuriame nuolat griaudi muzika, sportininkai mokykloje vertinami bene labiausiai.
„Stipendijas gauna ne protingiausi, o stipriausi,“ – šypsosi G.Dadasovaitė.
Kiekviename kabinete pilna priemonių: sąsiuvinių, pieštukų, tušinukų. Ir pusryčiai, ir pietūs taip pat nemokami. Žinoma, vienodas racionas – pica, burgeriai, spurgos, dribsniai, šokoladinis ir braškinis pienas – pabodo, o ir kalorijų nors vežimu vežk… Jei nori, galima nusipirkti, tarkim, vaisių, tik paradoksas tas, kad vienas bananas mokyklos valgykloje kainuoja 1 dolerį, o traškučių pokelis – 50 dolerio centų.
Šioje Amerikos mokykloje stengiamasi viską padaryti, kad ją pabaigtų ir silpniausi mokiniai. Šimtabalėje verinimo sistemoje 70 yra neigiamas pažymys, bet mokiniams darbus leidžiama perrašinėti tiek, kiek jie nori, tol, kol galiausiai gauna 80 procentų. Atsiskaitymo forma viena – testai.
Labai dažnai mokykloje vykdomos evakuacijos pratybos nuo uragano ir apsišaudymų. Vienų metu mokiniai tiesiog tupi klasės gale arba klaupiasi rankas sudėdami už galvos, per kitas visa mokykla slepiasi didžiuliame rūsyje. Kartais dėl galimo pavojaus šeima neišleisdavo net į mokyklą.
Teko išmokti atsirinkti
Pati mokinių bendruomenė aiškiai pasidalijusi į dvi grupes: arba labai abejingi, arba trykštantys energija. Nors daugelis G.Dadasovaitės draugų buvo europiečiai, kitų, daugiausiai mokamų, programų dalyviai, tačiau komunikabili ir draugiška mergina, be laikinos šeimos narių, turėjo du puikius draugus teksasiečius, tik šiedu jau mokėsi koledže.
„Nuoširdžių draugų susirasti paprasta nebuvo, – sakė G.Dadasovaitė. – Dauguma lėkšti ir tuštučiai,- žiūri, šypsosi, o viduje tokia nykuma…“
Būdavo jau po dienos pažinties bendramoksliai entuziastingai vadindavo geriausia drauge. Todėl teko išmokti atsirinkti. Teko ir nemenką išgąstį patirti, kai koridoriuje netyčia užkliudyta stuomeninga, savo gimtadienio proga išsipuošusi amerikeitė vijosi Gabiją iki jos klasės durų. Kadangi visų kabinetų durys atsidaro tik iš vidaus, mokytoja ramiai patarė besiveržiančios merginos tiesiog neįsileisti.
Įdomu ir tai, kad Lietuvoje apstu mokinių, kurie ir labai gerai mokosi, ir aktyvūs kitose veiklose – čiagi buvo arba gerai besimokantys ir neaktyvūs, arba silpnesni moksle, bet aktyvūs popamokinėse veiklose.
Mokytis buvo labai lengva
Mokytojų buvo visokių – daugelis labai entuziastingi savo darbo mylėtojai, mažesnė dalis – sausi instrukcijų žmonės. Geriausiai įsiminė nuostabus Amerikos istorijos mokytojas, ilgus metus dirbęs saugumo sistemoje ir nutaręs pagelbėti problematiškiems vaikams tapdamas jų mokytoju, tai yra po 10 metų FBI jis pakeitė profesiją ir sėkmingai su meile dirba pedagogo darbą. Šio mokytojo netradicinės pamokos ir jo pasakojimai G.Dadasovaitei išliko kaip geriausias pavyzdys. Ypač frazė: „Jei nori kam nors keršyti, iškart išsikask du kapus“… Anglų kalbos pagyvenusią, tačiau pozityvumu trykštančią mokytoją Gabija vadina burbuliuku, jos vedamų anglų kalbos įdomių pamokų ji taip pat pasiilgsta.
Mokytis Amerikos mokykloje gabiai merginai buvo labai lengva.
Šiandien G.Dadasovaitė dar mintis dėlioja anglų kalba ir planuoja aplankyti savo trečiąją šeimą, kurioje jautėsi puikiai.
Pakeitė tris šeimas
„Amerikiečiai mielai priima europiečių vaikus į savas šeimas, nes jiems labai įdomūs kultūriniai dalykai, – sakė G.Dadasovaitė. – Be to, jie sau tai gali leisti“.
Pirmoji šeima, kuri pati pasirinko ir priėmė G.Dadasovaitę Teksase, buvo fanatikai kriščionys. Panaršę internete, merginą supainiojo su panašios pavardės gote ir nusprendė europietę atvesti į doros kelią. Antras motyvas buvo pamėginti gyventi su svetimu vaiku, nes planavo pradėti įsivaikinimo procesą, kuris Amerikoje kone įprastas reiškinys.
„Mane laikė našlaite, maža, kokių aštuonerių mergaite, ne tik kontroliavo kiekvieną žingsnį, pratino prie savo religinių ritualų, bet neleido nei su draugais bendrauti, nei eiti į sporto salę; sportuodavau jų namo garaže trečią – ketvirtą ryte, nes koks gi sportas, kai įdienojus 40 laipsnių karščio?“- sakė G.Dadasovaitė.
Pusantro mėnesio iškentusi tuose namuose, gyvūnus mylinti mergina tvirtina, kad vienintelis išsigelbėjimas buvęs trys dideli šunys.
„Nesu iš tų, kurie greit susigraudintų,- sakė G.Dadasovaitė. – Anksčiau draugams sakydavau, kad nė nemoku verkti, tačiau, gyvendama šioje šeimoje ir ne tik, verkdavau labai dažnai ir ne dėl to, kad kažkas atsitiko, o tuomet, kai buvo ribojama mano laisvė“.
Sužinojusi apie problemą programos koordinatorė G.Dadasovaitei surado kitą šeimą. Antroje šeimoje ji gyveno laisvai, bet dėl netikėtų tėvų skyrybų vėl liko be namų.
„Koordinatorė greit pasiūlė kitą šeimą toliausiai nuo mano mokyklos,- sakė G.Dadasovaitė.- Buvo prieškalėdinis laikas, mano koordinatorė mane vežėsi į didžiulį atrakcionų parką, o aš išvien verkiau – verkė ir mašinos gale nieko nesuprantantis drauge vykęs keturmetis berniukas“.
Koordinatorė, kuri turi 90 procentų nedarbingumą, tačiau nuoširdžiai besirūpinanti lietuvaite, taip pat impulsyviai sureagavo į merginos būseną iškart pasiūlydama pagyventi jos namuose.
„Savo koordinatorės namuose gyvenau penkias dienas, per kurias iškuopiau butą, susidraugavau su nevedžiojamu pitbuliu (ir pradėjau vedžioti), pati, su tėčiu iš Lietuvos pasikonsultavusi, susimontavau naują lovą,- šypsojosi G.Dadasovaitė. – Amerikoje nėra įpročio svečių apšokinėti – visur, kur gyvenau, jaučiau amerikiečių laisvumą ir nerašytą taisyklę – už save viską pasidaryk pats“.
Trečią šeimą G.Dadasovaitė susirado pati: papasakojo apie savo situaciją buvusios šeimos giminaitei ir buvo priimta į naujus namus, kuriuose buvo gausu brolių ir sesių – čia ji išgyveno ilgiausią laiką ir jautėsi labai gerai.
Atsigręžusi į savo laiką, praleistą toli nuo namų, G.Dadasovaitė prisimena save kitaip besielgiančią, kitaip, laisviau, besirengiančią, atsipalaidavusią.
„Amerikoje išgyvenau puikių momentų didžiulėse šeimos šventėse, pažinau bažnytinį gyvenimą, teko būti šeimos giminaičio, kurį mačiau vieną kartą, laidotuvėse, teko pagyventi su neįgaliu žmogumi ir būti daugybės šunų, katinų šeimininke,- sako G.Dadasovaitė.- Mano mama yra išskirtinai geras žmogus, pagyvenusi su kitomis „mamomis“ ir kitais „tėčiais“, labiausiai branginu ir branginsiu savo tikruosius tėvus“.
FLEX yra tarptautinė mainų programa, kurią organizuoja JAV ambasada Lietuvoje ir Amerikos Tarptautinio švietimo taryba, o remia Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybė. Ši programa suteikia galimybę gabiems, talentingiems moksleiviams gyventi amerikiečių šeimose ir mokytis jų mokyklose.
Mainų programos FLEX tikslas yra skatinti abipusį supratimą tarp JAV ir regiono valstybių piliečių. Mokiniai iš kitų šalių sužino apie JAV ir supažindina amerikiečius su savo šalimis. Stipendiją gavęs ir atranką praėjęs mokinys vienerius metus gyvena amerikiečių šeimoje ir mokosi vidurinėje mokykloje.
