Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Druskininkų „Ryto“ gimnazija pamini unikaliai – mokykloje svečiuojasi ponas Tarpukaris. Pandemija kiek sujaukė šio garbaus asmens planus – praėjusiais metais gimnazijoje jo nepasitikome. Šiemet sunkiausios pandemijos valandos jau, tikėkimės, praeityje, tad ponas Tarpukaris sugrįžo! Vasario 11-ą jį pasitiko ne tik praėjusio šimtmečio rūbais apsirėdžiusi gimnazijos bendruomenė, bet ir dar vienas kasmetinis renginys – 6-oji gimnazijos mokinių istorijos konferencija. Konferencija, minint vasario 16-ąją, rengiama tik antrus metus, tad galbūt ši Lietuvos gimtadienio paminėjimo forma taps dar viena gimnazijos tradicija. Kaip ir praėjusiais metais, konferencijos temos apėmė dvejus metus: 2021-ieji LR Seimo paskelbti Archyvų metais, 2022-ieji – Lietuvos universitetų ir Pranciškaus Skorinos metais. Tad ir konferencijos pavadinimas – „Žinių ir mokslo kelias: knygos, universitetai, archyvai“ – ne tik platus, bet ir aktualus gimnazistams, o ypač – abiturientams. Kiekvieną konferencijos pranešėją pristatė jų istorijos mokytojos Ramunė Sadauskienė ir Eglė Aurylienė. Pirmasis pranešimą skaitė antrokas Vincentas Akstinas, pradėjęs nuo pradžių pradžios ir pristatęs pirmąsias knygas bei spaustuves – be jų mokslas neįsivaizduojamas. Antroji seniausią ir garsiausią – Vilniaus universitetą – pristatė 2a klasės mokinė Ugnė Jurkšaitytė. Vilniaus universitetas – daugelio istorikų Alma Mater, ir, kaip prisipažino pati Ugnė, yra ir jos studijų svajonė. Dominykas Lukošiūnas, 2b klasės mokinys, supažindino su Kauno Vytauto Didžiojo universitetu. Išgirdome įdomų faktą: šis Laikinosios sostinės universitetas siekia tapti visus pasaulio lietuvius vienijančia mokymosi įstaiga. Pranešimą apie kitus Lietuvos universitetus rengė du mokiniai – 4a klasės mokinys Ignas Dumbliauskas ir Vincento bei Ugnės bendraklasė antrokė Akvilė Orliukaitė. Ignas dalyvauti renginyje dėl sporto stovyklos negalėjo, tad Akvilė viena pasakojo apie mažiau žymius, bet ne mažiau įdomius universitetus – pavyzdžiui, Klaipėdos universitetas, kuriame gausu stereotipiškai vyriškų specialybių, skatina lyčių lygybę. Paskutinė pranešimą skaitė abiturientė Gabija Januškaitė, pristačiusi Lietuvos archyvus, kurie, kaip paaiškėjo, gali sudominti ne tik istorikus ar archeologus, bet ir mokinius. Mokytoja Ramunė Sadauskienė palygino Lietuvos valstybės istorijos archyvo dydį – jame saugoma 17 kilometrų unikalių istorinių dokumentų, – šis atstumas prilygsta keliui nuo Leipalingio iki Seirijų. Gimnazijos direktorė Egidija Vilkienė padėkojo konferencijos iniciatoriams istorijos mokytojams ir įteikė padėkas bei dovanėles pranešimus skaičiusiems mokiniams. Baigdama konferenciją, istorikė Ramunė Sadauskienė padėkojo kitiems prie konferencijos prisidėjusiems mokyklos bendruomenės nariams: lietuvių kalbos mokytojoms už rūpestį gimtosios kalbos taisyklingumu, abiturientui Enrikui Baleženčiui už įgarsinimą, Eglei Sadauskaitei už akį traukiantį lankstinuką, Remigijui Lynikui ir Edvinui Vilkui už spausdinimą, fotografų komandai dirigavusiam Virginijui Sutkui ir mokyklos administracijai – už palaikymą.
Po konferencijos visi pakviesti nusifotografuoti Virginijaus Sutkaus įrengtoje Foto ateljė. Nors dėl pandeminės situacijos vienas didelis Tarpukariui dedikuotas renginys neįvyko, nei pats ponas Tarpukaris, nei konferenciją stebėję svečiai iš Druskininkų savivaldybės, nei jaunesnieji gimnazistai, dar tik susipažįstantys su šia tradicija, regis, nenusivylė. Juk ne kasdien mokyklos koridoriais vaikšto praėjusio amžiaus trečio ar ketvirto dešimtmečio ponais ir poniomis persirengę mokiniai, mokytojai ir mokyklos administracija, o į pamokas kviečia tarpukario Lietuvos muzikos legendų Danieliaus Dolskio ir Antano Šabaniausko melodijos. Belieka viltis, kad kitais metais pandemija šventei visai nebekliudys ir ponas Tarpukaris bus pasitiktas kaip niekada šiltai. Juk tokie renginiai leidžia prisiliesti prie įdomios ir autentiškos Lietuvos istorijos, o tai – geriausia pilietiškumo pamoka.
Gabija JANUŠKAITĖ
