2020-ieji – vienareikšmiškai išskirtiniai metai. Pandemija pakeitė daugelio mūsų planus, todėl ir kasmetinė, šiemet jau penktoji, Druskininkų „Ryto“ gimnazijos mokinių istorijos konferencija vyko kiek kitaip – virtualioje erdvėje. Nors šis renginys įprastai vykdavo gruodį, šį kartą, tikintis, kad galbūt turėsime galimybę šių, naujųjų metų, pradžioje į konferenciją susirinkti gyvai, renginiu pasirinkome paminėti Lietuvos gimtadienį, Vasario 16-ąją. Ir nors gyvai konferencija neįvyko (konferencijos organizatorė istorijos mokytoja Ramunė Sadauskienė net pajuokavo – konferencijos penktąjį gimtadienį, mažą jubiliejų, derėjo paminėti neįprastai), kitoks renginio formatas pateisino visus lūkesčius.
Kaip ir kiekvienais metais, šių metų konferencijos tema – „UNESCO pasaulio paveldas Lietuvoje“ – pasirinkta neatsitiktinai: 2020-uosius metus LR Seimas buvo paskelbęs UNESCO pasaulio paveldo Lietuvoje metais (būtent 2020-aisiais net dvi UNESCO vertybės – Kuršių Nerija ir Struvės geodezinis lankas, o 2019 m. – Vilniaus senamiestis ir Kernavės archeologinė vietovė – minėjo gražias įtraukimo į šį sąrašą sukaktis). Visos šios vertybės ir buvo pristatytos konferencijos pranešėjų. 3a klasės mokinė Gabija Januškaitė (mokytoja Eglė Aurylienė) pristatė UNESCO organizaciją, jos svarbą pasauliui ir UNESCO pasaulio paveldo sąrašo ypatybes.
2a klasės mokinė Eglė Sadauskaitė (mokytoja Eglė Aurylienė) įdomiai, su originaliomis nuotraukomis ir vaizdine medžiaga pristatė Vilniaus senamiestį – pirmąją į šį garsų sąrašą įtrauktą Lietuvos vertybę. Kita antrokė Agnė Streikutė (mokytoja Laima Streikuvienė) išsamiai papasakojo apie Kuršių Neriją, kurioje susipina tiek kultūros, tiek gamtos paveldas, bei Struvės geodezinį lanką, kurio išskirtinumą lemia priklausymas net dešimčiai valstybių. Ketvirtokas Rytis Bozys (mokytojas Juozas Dailydė) pristatė istorikams puikiai pažįstamą ir itin saugomą Kernavės kultūrinį rezervatą, o kita abiturientė Gabija Žūkaitė (mokytoja Ramunė Sadauskienė) pasakojo apie Nematerialiojo paveldo vertybes – kryždirbystę, dainų ir šokių šventes bei sutartines. Konferenciją užbaigėme pasidalindami nuomonėmis apie neįprastą renginio formatą, padėkomis idėjos iniciatoriams ir organizatoriams – istorijos mokytojams, geografijos mokytojai Laimai Streikuvienei, lietuvių kalbos mokytojai Linai Dudulienei ir technologijų mokytojui Jonui Duduliui, tikriems tautosakos žinovams, padėjusiems rengiant pristatymą apie nematerialųjį paveldą.
Kitas ilgas tradicijas turintis renginys, kuriuo gimnazijoje minime Vasario 16-ąją, – dešimtų klasių istorinis-pilietinis projektas „Tarpukario Lietuva“. Žinoma, ir jis šiemet vyko kitaip – įprastai į gimnazijos koridorius atpūsdavęs trečiojo ir ketvirtojo praėjusio amžiaus dešimtmečių dvasią, šiemet Ponas Tarpukaris keliavo gerokai daugiau – apsilankė gimnazijos mokinių ir mokytojų namuose. Ir jam puikiai pavyko: pagrindinis renginio akcentas – galimybė persikūnyti į žymias to meto asmenybes: aukštuomenės, kariuomenės atstovus, kunigus, vienuoles ar valstiečius, išliko.
Ne tik šio renginio organizatoriai dešimtokai, bet ir visa mokyklos bendruomenė atsiuntė daugybę nuotraukų, kuriose įmantriai pasipuošusius ponus, ponias, ponaičius ir paneles sunku ir beatpažinti, o šiuolaikinės technologijos net ir suteikė šiokį tokį pranašumą – keletas mokinių ir mokytojų nuotraukų redagavimo programomis iš tiesų perkėlė save į tarpukarį, fotografijos autentiškumu nenusileidžia originalioms to meto nuotraukoms. Visas jas filmuku pavertė 3b klasės mokinė Greta Jakubauskaitė, o šis filmukas, kuriame netgi skamba tarpukario Lietuvos estrados dainininko Antano Šabaniausko dainos, paskelbtas socialiniame tinkle „Facebook“, taigi džiugina ne tik gimnazijos bendruomenės akis. Vis dėlto, kad ir koks įdomus bebūtų virtualus abiejų renginių formatas, ir kitą konferenciją, ir Poną Tarpukarį tikimės pasitikti gyvai – juk nėra geresnės dovanos konferencijos dalyviams, kaip susidomėjusios publikos akys ir gyvi plojimai, o tarpukario dvasią labiau jaučiame jį pasitikdami kartu.
Gabija Januškaitė, 3a klasės mokinė