Pas tuos, kurie mūsų laukia…

         Ant stalo prieš savaitę pradėtas darbas… Anoks čia darbas…  Straipsnelis apie išvyką į Alytaus  vaikų globos namus. Žinau, kad reikia užbaigti. Parašau kelis sakinukus ir vėl padedu. Mintys  nuklysta velniai žino kur… Girdžiu  Rimutės, Brigitos, Sauliaus ir Roko sakinių nuotrupas, matau jų rašytas SMS. Vaikų, kurie užaugo mūsų, ten nuolat besilankančių, akyse. Jų svajonė susirasti globėjus jau buvo ranka pasiekiama… Jie savo ateitį Italijoje piešė šviesiausiomis spalvomis, bet… atsirado kliūčių… Jos man ir neduoda ramybės, bet apie jas vėliau.

         Taigi šiemet į Alytų nusprendėme važiuoti žymiai anksčiau – lapkričio 30 dieną. Prie 2b klasės prisijungė kelios 1c, 2a merginos ir net vienas vaikinas, ketvirtokas! Mus lydėjo mokytoja Eglė. Kaip visada, išrūkome apsikrovę krepšiais.  Pirmo aukšto fojė mūsų jau laukė beveik visi globos namų auklėtiniai  (nedidelis būrelis, tik 34 vaikai) ir auklėtojos.  Taip, jų belikę tik tiek. Vyresni gyvena šeimynose jiems nupirktuose butuose. Aktų salėje buvo paruoštas stalas darbui – mūsų mokiniai turėjo padėti padaryti  šventinius atvirukus. Žinoma, prie stalo vietos neužteko, todėl puikiausiai įsitaisė ant grindų.  Nustebome, kai šiek tiek vėliau prie mūsų prisidėjo ir dvyliktokas Danielius, kuris mokosi Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokykloje. Pasirodo, vaikinukas susirgo ir sugrįžo  ten, kur geriausia – į vaikų namus (kitų neturi).  Atlikę nuveiktus darbus, pasivaišinome nuvežtais gardėsiais. Vaikai pasigyrė, kad pirmadienį ( mes buvome ketvirtadienį) 10  vaikų globos namų auklėtinių, pavaduotoja ir bibliotekininkė Linutė skris į Suomiją pas Kalėdų senelį. Džiaugėmės kartu, kad jiems šventės šiemet tikrai prasidėjo anksti. Susitarėm susitikti prieš Velykas.

           O dabar dar norėčiau grįžti prie to, ką rašiau pradžioje. Iš tikrųjų aš asmeniškai važiavau atsisveikinti su Rimute, Brigita, Roku, nes jiems atsirado gobėjai Italijoje ir prieš Kalėdas jie turėjo išvažiuoti ten gyventi. Pirmas smūgis buvo tas, kad iš keturių tos pačios šeimos narių globoti paima tik tris, o vienas lieka vaikų namuose. Antrą naujieną sužinojau, kai nuvažiavome. Pasirodo, motina, išgirdusi, kad atsirado globėjai ir vaikai pasiruošę visam laikui išvažiuoti, apsipylė graudžiom ašarom, nors prieš tai jau kelerius metus nesirodė. Rezultatas – į Italiją vaikai išvažiuos prieš šventes tik laikinai.  Prieš akis jiems dar vienas sunkus, skaudus išbandymas – teismas. Viltis būti ten, kur geriau, nutolo… Galbūt ir visiems laikams… Graudu.

                 Aldona Brasevičienė

            P. S. Dėkojame visiems, prisidėjusiems savo lauknešėliais: direktorei, mokytojai Ramunei Sadauskienei, Augustei Vilūnaitei ir visai jų šeimai, Vestai Dudzinskienei, poniai Ritai Žėkienei.