Druskininkų Ryto gimnazija
Papildomas meniu
Anonsai
Mokytojų diena
Kaip ir kiekvienais metais „Ryto“ gimnazijoje spalio 5-oji diena buvo ypatinga – šventiška ir nekasdieniška. Tradicija gyvuoja seniai, tad reikėjo pasukti galvas, kad mokytojai būtų pagerbti, pastebėti naujai ir netikėtai. Iš pat ankstaus ryto įeinančius į mokyklą mokytojus pasitiko „Ryto“ gimnazijos mokinių tarybos nariai. Net patiems ankstyviausiems mokytojams buvo įteikiamos moksleivių rankomis padarytos popierinės gėlytės su nuoširdžiu pakvietimu į renginį. Visą pusdienį mokykloje vyravo džiaugsmingos nuotaikos, mokytojų veiduose tryško šypsenos. Pasibaigus pamokoms, 12val. mūsų mokytojai žengė į aktų salę, ten juos pasitiko skambantys pianino akordai.
Renginio vedėjai tikrai nepagailėjo nuoširdžių žodžių ir sveikinimų, kurie tikrai suvirpino kiekvieno klausytojo širdį. Mūsų mokyklos dainininkai atliko daug dainų. Atlikėjai - tikrai ne scenos naujokai – visgi dainas atliko su jauduliu, bet nuo to salėje tik jaukiau: įsitikinome, kokia dėkinga auditorija yra mokytojai: jie šypsojosi, plojo, o įteikiamos gėlės sušvytėjo rudenio auksu.
Besibaigiant šventei mokytojai buvo vaišinami įvairiomis gamtos gėrybėmis: ant padėklų puikavosi vynuogės, obuoliai, darbščių virtuvės darbuotojų išmoningai paruošti sumuštiniai. Šias vaišes nešiojo elegantiški, šventiškai pasipuošę gimnazistai. Iš salės skirstėmės pakiliai nusiteikę: renginio tęsinys mokytojams, kaip nugirdome, buvo gamtoje. Po išvykos pakalbinta gimnazijos direktorė Marijona Kriščiūnaitė, sveikindama kolegas mokytojus Tarptautinės mokytojo dienos proga linkėjo jiems geros sveikatos, dvasinės stiprybės, gerumo ir širdies šilumos, nes Mokytojas kasdien turi semti pirmiausia iš savo širdies ir dvasios šulinių. Sėkmė telydi kiekvieną jų žodį, žingsnį, darbą.
Mokytoja Izabelė Ūsienė, kitądien prieš pamoką paklausta, ar nepavargusi, keliaudama po Dzūkijos kaimelius, miškus ir Čepkelių raistą, guviai nusišypsojo ir tarė: ,,Buvome tikrai užganėdinti: nuo šeštadienio miuziklo, šios dienos akimirkų gerumo ir Dzūkijos nacionalinio parko rudenio spalvų, garsų ir kvapties. Esame dėkingi jauniems aktoriams, mokiniams ir vadybos žmonėms – jie užpildė mūsų profesinę šventę prasmingu turiniu“.
Aistė Federavičiūtė,
Viktorija Šatikovskytė
Mokinių spektaklis
Šių metų spalio 23 dieną mūsų mokykloje buvo pristatomas mokinių spektaklis „Riba“, skirtas Vėlinių dienai pažymėti. Renginys labiau kliudė šių dienų skaudžią problemą – savižudybių mastą. Šis jaudinantis scenos reginys skirtas jauniems žmonėms, kurie likę vienui vieni , savo egzistencines problemas išsprendžia skaudžiai ir netikėtai - pasiryžta peržengti mirties ribą. Spektaklis tarytum prikelia žmogų naujam gyvenimui. Nepaprastai emocingas scenarijus leidžia mums pažvelgti į jaunuolio gyvenimą iš dviejų skirtingų pusių : anapilio ir čia, verdančio gyvenimo, kuriame jaunas žmogus kovoja už vietą po saule. Modernūs šokio judesiai ir nepaprastai gerai parinkta muzika dar labiau aitrina įtampą, vietomis šokiruoja ir priverčia išspausti tikrai ne vieną ašarą. Beje, vaidino tik vaikinai – tai bene pirmą sykį matėme tokį įdomų scenos reiškinį. Visus įtikino spektaklio idėja – turime būti šalia, kai jaunam žmogui sunku. Stebino įtaigiai išsakyti žodžiai, jaudinančios bardų dainos, nepaprastai išraiškinga kūnų judesių kalba. Žiūrovai buvome tiesiog sužavėti, kaip buvo perteikta ši skaudi mūsų gyvenimo ,,būti – nebūti“ problema.
Amžinosios dilemos – draugystė, meilė, susvetimėjimas, egocentriškumas, neišklausymas ir vienišumas - skatino susimąstyti apie žmogaus svarbą, gyvenimo grožį, gebėjimą vertinti ir branginti vieni kitus. Mes dažnai esam akli ir kurti savo artimiesiams ir tik patyrę skaudžių praradimų, susimąstome, kaip dažnai jų neišgirdom, nepamatėm jų akyse sužibusios ašaros ar liūdesio šešėlio..
Kol mes kartu, mes jėga. Didžiulė ir vieninga, nesugriaunama jėga. „Kaip mes be jūsų, kaip jūs be mūsų?“ Nepalikime vieni kitų, kad netektų jų regėti kitoje ribos pusėje, ten – iš kur negrįžtama. Spektaklis skatino susimąstyti apie tai, kokią didelę galią turime mes, žmonės. Mes galime atimti, bet privalome išsaugoti pačią brangiausią mums duotą Dievo dovaną – gyvenimą. Savo begaline jėga, slypinčia mumyse, galime keisti ne tik savo, bet ir kito likimą.
Spektaklio metu svarstomas gyvenimo ir mirties klausimas pabaigoje su vyriška jėga suskambo atsakymu: „ Būti. Gyventi“.
Spektakliui pasibaigus, ilgai netilo plojimai. Patys artistai – Titas G., Modestas J. Ignas J., Mantas M., Domas M., Ugnius M. Gintaras T. Justas Š. - nuoširdžiai dėkojo spektaklio režisierei ir autorei mokytojai Erikai Skrėliūnienei, choreografei mokytojai Rūtai Dvorkinienei ir vokalo konsultantei muzikos mokytojai Nijolei Navickienei.
Skirstėmės liūdni, bet tapę artimesni vieni kitiems.
Airija Domutytė