Druskininkų Ryto gimnazija
Papildomas meniu
Anonsai
„Racilukų“ viešnagė Biržuose
Folkloro kolektyvai neegzistuoja pavieniui, jie bendrauja. Mes, „Racilukai“, taip pat palaikome nemažai ryšių. Puikiai sutariame ir su Biržų „Saulės“ gimnazijos folkloro ansambliu „Saulala“. Mūsų draugystė užsimezgė prieš daugiau nei dvejus metus aktyvaus ansambliečio Igno dėka. Pastaruoju metu mes karts nuo karto susitikdavome įvairiuose respublikoje vykstančiuose folkloro renginiuose. Pakviesti į svečius karštą gegužės 17 d. rytą patys išvažiavome Biržų link.
Vasariškas oras mus iš karto nuteikė labai smagiai. Visas autobusas skambėjo nuo dainų. Taip skersai perkirtę beveik visą Lietuvą po penkių valandų atsidūrėme Biržuose. Ant „Saulės“ gimnazijos laiptų mūsų jau laukė „Saulala“, pasitikusi mus daina ir suskubusi demonstruoti savo svetingumą. Visų pirma drauge važiavome susipažinti su nuostabiomis Biržų apylinkėmis. Apžiūrėjome garsiąsias Biržų karstines įgriuvas, tarp jų ir įžymiąją Karvės olą. Šios duobės, nors ir buvo didelės, bet gražiai derėjo su apylinkėmis, kurių gamta yra nepaprastai turtinga. Tai buvo matyti kiekviename žingsnyje: žolėj buvo gausybė mažų sraigučių, o vešlius medžius kaip milžiniškos uogos aplipę tuntai karkvabalių. Jų buvo visur, net ir prie Kirkilų karstinių ežerėlių. Čia žemė pynėsi su varlyčių apgyvendintais ežerėliais, taip gerokai praturtindama peizažą. Būtent toje vietoje ir prasidėjo linksmybės.
Po apdainuotos antivegetariškos košės ir kitų biržietiškų vaišių ilgai ir audringai šokome, nepaisydami vietomis ne itin tvirtos paežerio žemės bei karkvabalių liūčių. Linksmybės nesibaigė net tada, kai visiškai sutemo. Jos ir toliau tęsėsi gimnazijos aktų salėje. Tiesa, palyginus su mūsiške „Ryto“ gimnazijoje, ji buvo kiek mažoka, ir iš pradžių buvo šiokia tokia šokėjų sangrūda, tačiau situaciją ištaisė karkvabaliai: po jų įsiveržimo į salę atsirado gerokai daugiau laisvos erdvės.Galėjome dar ilgai šokti, gaivindamiesi rūpestingosios „Saulalos“ iš anksto parūpintu nesibaigiančiu vandeniu. Įsismaginome ir niekaip nesugebėjome baigti, tad šeimininkus namo išleidome tik apie vidurnaktį, o patys pernakvojome toje pačioje aktų salėje.
Kitą rytą veiksmas nesibaigė: pasistiprinę svetingųjų biržiečių savanoriškai mums iškeptais blynais, išvien su „Saulala“ patraukėme į įkaitusį miestą – vyko gatvės muzikos diena. Po ilgų ir atkaklių paieškų mums net pavyko rasti žolės plotelį, užklotą medžių pavėsio. Ten ir praleidome kitas tris valandas: aukštaičių tarmę keitė dzūkų, ir pakaitom, ir kartu šokome, žaidėme bei dainavome.
Ypač daug emocijų sukėlė „Saulalos“ žaidimas, kurio metu ėjome ratu, susikibę už rankyčių, kojyčių, ausyčių, nosyčių, kasyčių ir t.t. Per tas tris valandas įvyko daug smagių dalykų, atlikome daug kūrinių, o ir karkvabalių jau tebuvo tik vienas kitas...
Pralinksminome Biržus ir šauniai pasilinksminome patys, bet juk vien šito neužteko – jei jau esame kur nors, reikia atidžiai apžiūrėti tą vietą! Tai mes ir darėme – iš pradžių nupėdinome į Biržų pilį, kurioje buvo taip nuostabiai vėsu, kad net užmiršome karštį, apžiūrinėdami jos eksponatus. Iš ten grįžome į mokyklą, kur pradėjome nenoriai ruoštis išvykti, nes Biržus ir Druskininkus vis dėlto skiria netrumpas atstumas. Niekaip nenorėjome palikti „Saulalos“, tad dar šiek tiek pasėdėjome kartu, išgėrėme arbatos. Galų gale palikome mokyklą, bet dar ne Biržų apylinkes. Aplankėme Biržuose esantį Astravo dvarą, kurį didikai Radvilos kadaise pralošė Tiškevičiams. Perėjome tiltu, kuris jungia du Širvėnos ežero, esančio prie pat dvaro, krantus. Pastebėjome nemažai įvairių vandens paukščių. Kai kurie į mus nekreipė dėmesio, o kai kurie dar ir kaip kreipė, vienas net šaukti ant mūsų pradėjo.
Net ir po šito mūsų galvose vis dar buvo likę vietos naujiems įspūdžiams. Nukeliavome į Likėnus prie garsiojo Smardonės šaltinio, apsupto labai gražios gamtos. Tą vietą mėgsta įvairūs gyvūnėliai, ypač karkvabaliai ir uodai – matėme savo pačių akimis. Pabraidžiojome ten pat ištekančiame to paties vardo upelyje, kurio vanduo nuostabiai atgaivino pėdas. Tai labai gerai jautėsi dar ir dėl to, kad oras buvo be galo karštas, nors ir viešėjome Lietuvos šiaurėje. Deja, jau buvo pats laikas grįžti į pietus, taigi įsiropštėme į savo autobusą ir išlėkėme į Druskininkus. Gausybė smagių įspūdžių nuteikė mus labai muzikaliai, tad nemažą kelio dalį dainavome niekad nepabostančias liaudies dainas. Nuotaika po dviejų tokių turiningų, linksmų dienų buvo puiki. Tikrai turėsime ką prisiminti.
Eglė Šalengaitė
Šv. Dvasios savaitgalis Guopste
Gegužės 3-5 dienomis „Ryto“ gimnazijos mokiniai su tikybos mokytoja Dalia Urboniene lankėsi Guopste (Trakų raj.), kur dalyvavo Alpha kurso (pasiruošimo sutvirtinimo sakramentui) Šv. Dvasios savaitgalio programoje.
Atvažiavę ir įsikūrę, susirinkome Vilniaus Jėzuitų gimnazijos rekolekcijų namų didžiojoje salėje, kur kunigas Edgaras Vegys pristatė savaitgalio programą. Tada visi susipažinome žaisdami įdomius žaidimus: „Kas pirmas pasakys vardą“ , „Kuri grupė greičiau sustos pagal batų dydį, amžių ar plaukų ilgį“ ir kitus. Po to vakarieniavome, giesme palaiminę mūsų maistą. Po vakarienės žiūrėjome filmą apie Mozę.
Šeštadienis (gegužės 4 d.) buvo įtemptas, bet įdomus, nes mums mokymus vedė grupė žmonių iš Kauno „Gyvųjų akmenų“ bendruomenės. Per mokymus daug naujo išgirdome apie Šv. Dvasią. Išsiaiškinome, kad Šv. Dvasia yra asmuo, kurio mes nematome, bet galime patirti jos veikimą. Jeigu mes atsiveriame Jai, Šv. Dvasia įkvepia mums naują gyvenimą ir paskatina mus gyventi Dievui ir savo artimui. Ji mus išlaisvina, o ne varžo. Išklausėme tris liudijimus apie tai, kaip suaugę žmonės patyrė Šv. Dvasios veikimą savo gyvenime. Dar žiūrėjome pusės valandos filmą „Tiltas“, kuris visus labai sukrėtė, nes jame pasakojama apie mažą berniuką, paaukojusį savo gyvenimą, kad išgelbėtų visus traukiniu važiuojančius žmones. Po filmo ir po mokymų įspūdžiais galėjome dalintis grupelėse.
Daugeliui mokinių labiausiai įsiminė šv. Rašto žodžiai : „ Aš tavo vardą įsirėžęs savo delne“ – tai reiškia, jog kiekvienas iš mūsų rūpime Dievui ir esame Jo be galo mylimi. Vėliau išgyvenome įspūdingus pojūčius per užtarimo maldą. Ši malda yra labai galinga, ji priverčia tave jaustis laimingą ir šypsotis be jokios priežasties arba verkti. Atrodo, kad per tą maldą priartėji prie Dievo vis arčiau ir arčiau. Visi pajutome, kad Šv. Dvasia yra tarp mūsų ir realiai veikia kiekvieną. Dar įsiminė tai, kad išpažintis vyko neįprastai - laisva forma. Nebuvo baimės, kaip bažnyčioje, nes kalbantis akis į akį su kunigu atsiranda draugiškas ryšys. Todėl daugeliui mokinių buvo smagu atlikti išpažintį. Šeštadienio vakarą, nors buvome pavargę, aptarėme savo dienos įspūdžius ir dalyvavome šv. Mišiose, tačiau po tokios įspūdingos dienos miegoti nesinorėjo, todėl naktį prie arbatos puodelio su draugais dar kalbėjomės apie tai, ką patyrėme.
Sekmadienį papusryčiavę ir susitvarkę kambarius, aptarėme Šv. Dvasios savaitgalį ir laimingi važiavome namo, net neabejodami, kad šį savaitgalį Šv. Dvasia dvelkė virš mūsų, trokšdama pakeisti mūsų gyvenimus. Nuoširdžiai dėkojame kunigams Edgarui Vegiui, Kęstučiui Masevičiui bei savo tikybos mokytojai už šį puikų Šv. Dvasios savaitgalį.
Viktorija Verbickaitė
Visų laikų geriausios ansamblietės išlydėtuvės
Mes, „Ryto“ gimnazijos folkloro ansamblis „Racilukai“, esame surengę nemažai vakaronių. Kai kurios iš jų būna tiesiog smagios, o kitos – neužmirštamos. Tokia buvo ir ši, kurią surengėme gegužės 3 d. Kad ją bus nelengva užmiršti, suvokėme jau tada, kai išvydome, koks susirinkusių žiūrovų skaičius. Didžiąją publikos dalį sudarė buvusios kolektyvo narės, jau mamos, su savo šeimomis, bei dabartinių narių mamos. Kadangi šįkart vakaronė vyko Motinos dienos išvakarėse, pirmoji programos dalis ir buvo skirta būtent mamoms. Nemaža dalis gausaus „Racilukų“ repertuaro mini motinas, tad šia proga sudainavome nemažai dainų, be to, pakvietėme susirinkusiąsias pašokti „Vajauną“. Smagu, nes šokome visi- salėje sėdinčiųjų neliko.
Po to prasidėjo ta šventės dalis, dėl kurios pavasario vakaronės ir yra tokios savotiškos. Paprastai jos būna skirtos paminėti abiturientų išėjimą. Šiemet prarandame itin daug, mat mus palieka Julija Vilkaitė, daugybę metų buvusi pagrindinė ir neprilygstama „Racilukų“ dainų vedėja, dūdelės virtuozė, puiki šokėja, metraštininkė ir dar daug kas.
Kaip ir kasmet, kol dainavome jai skirtą liaudies dainą, karūną ant Julijos galvos pakeitė vainikas, per tokias vakarones uždedamas išeinančiosioms. Tuomet ji su savo ilgamečiu šokių partneriu Aurimu sušoko smagią dzūkišką polką – tą pačią, kurią šiemet pademonstravo ir Varėnos polkos varžytuvėse. Tos varžytuvės nebuvo vienintelis įvykis, kurį tą vakarą prisiminėme – peržiūrėjome „Racilukų“ nuotraukas ir vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuota Julija. Daug ko prisižiūrėjome – juk Juliją jos mama Egidija Vilkienė atvedė į ,,Racilukus“ anksčiau nei į mokyklą!
Daug ką padarėme, kad užsitikrintume, jog ir mes Juliją dar ilgai minėtume, ir ji mus. Iš pradžių Julija su žvake rankose buvo prisaikdinta nepamiršti „Racilukų“ ir bent retkarčiais mus aplankyti. Julijai mūsų kolektyvas irgi ne mažiau svarbus – mes gavome dovanų albumą metraščiui, Julijos subtiliai papuoštą ir jau užpildytą tiek, kiek ji prisiminė iš savo 13-os ansamblyje praleistų metų . Tai nebuvo vienintelis dalykas, kurį Julija paliko mums – išgirdome ir jos testamente išsakytą valią. Paskirstė mums ir dainų vedimą, ir grojimą dūdele, ir rašymą, net savo šokių partnerį, ir tą atidavė. Buvome paraginti neužmiršti jau išmoktų šokių bei dainų ir nenustoti mokytis naujų.
Pastarąjį priesaikos punktą tučtuojau ėmėme vykdyti. Nešokome taip masiškai ir energingai, kaip per kitas vakarones, užtat sušokome daug ir įvairių šokių. Atgaivinome ir nemažai senų, kurie, rodės, jau buvo galutinai apleisti, o tie, kurie juos matė pirmąkart, pramoko. Tas pat nutiko ir su dainomis bei žaidimais. Tam nemažai pasitarnavo tobula Julijos atmintis ir šios vakaronės proga mus aplankiusios prieš porą metų palikusios kolektyvo narės – Julijos sesuo Agnė bei Monika Gaidytė.
Dar vienas dalykas, dėl kurio ši vakaronė mums tapo tokia įsimintina – tai, kad neapsieita be mistikos. Viskas prasidėjo tada, kai pora mergaičių užėjo už scenos užuolaidų ir nebesugrįžo. Jų patraukė ieškoti dar keletas, kurie taip pat pradingo. Ši magija paveikė ir mane. Laimė, mus iš „pavojingų“ burtų išvadavo Monika Gaidytė. Galbūt ši magija veikia tik tuos, kurie dar lanko mokyklą. Vis svarstau – kažin, ar Julija jau įgijo šį atsparumą pradanginančios užuolaidos burtams?..
Tą vakarą nutiko daug sunkiai užmirštamų įvykių. Tai, kas ypatinga, atsimenama. Ypatinga yra ir Julija, taip pat ir „Racilukai“, tad, viliuosi, grėsmė, kad ji užmirš mus, labai maža. Mes ją taip pat ilgai prisiminsime.
Eglė Šalengaitė
Nominacijų vakaro „Bravo gimnazistas“ akimirkos
